Page 1 of 5
RUGSĖJO METŲ KETVIRČIO PENKTADIENIS
Introitus
Ps. 104, 3–4. Lætétur cor quærén- tium Dóminum: quærite Dóminum,
et confirmámini: quærite fáciem
eius semper.
Ps. 104, 1. Confitémini Dómino et
invocáte nomen eius: annuntiáte
inter gentes ópera eius.
Introitas
Ps 104, 3–4. Tedžiūgauja Viešpaties
ieškančiųjų širdis. Ieškokite Viešpa- ties ir jo galybės; visados ieškokite
jo veido.
Ps 104, 1. Išpažinkite Viešpatį ir
šaukitės jo vardo. Skelbkite tautoms
jo darbus.
Collecta
Præsta, quæsumus, omnípotens
Deus: ut, observatiónes sacras án- nua devotióne recoléntes, et córpore
tibi placeámus et mente. Per Do- minum nostrum...
Kolekta
Meldžiame Tave, visagali Dieve,
leisk, kad kasmet pamaldžiai prisi- mindami šventąsias dienas, įtiktume
Tau kūnu ir siela. Per mūsų Vieš- patį...
Epistola
Léctio Osee Prophétæ. (Osee. 14,
2–10)
Hæc dicit Dóminus Deus: Convér- tere, Israel, ad Dóminum, Deum
tuum: quóniam corruísti in ini- quitáte tua. Tóllite vobíscum verba,
et convertímini ad Dóminum et dí- cite ei: Omnem aufer iniquitátem,
áccipe bonum: e reddémus vítulos
labiórum nostrórum. Assur non sal- vábit nos, super equum non
ascendémus, nec dicémus ultra: Dii
nostri ópera mánuum nostrárum:
quia eius, qui in te est, miseréberis
pupílli. Sanábo contritiónes eórum,
díligam eos spontánee: quia avérsus
est furor meus ab eis. Ero quasi ros,
Israël germinábit sicut lílium, et
Epistolė
Skaitinys iš pranašo Ozėjo knygos.
(Oz 14, 2–10)
Taip kalba Viešpats Dievas: „Grįžk,
Izraeli, pas Viešpatį, savo Dievą,
nes tu sukniubai per savo kaltę.
Pasiimkite su savimi žodžius ir
sugrįžkite pas Viešpatį. Sakykite
jam: „Atleisk visas kaltes, priimk,
kas gera, ir mes tau aukosime savo
lūpų vaisių. Asirija mūsų neiš- gelbės, ant žirgų mes nebesėsime,
savo rankų darbams daugiau nebe- sakysime: „Mūsų Dievas.“ Tu pa- rodai našlaičiui gailestingumo.“
Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu
juos visa širdimi, nes mano įniršis
nuo jų nusigręžė. Izraeliui būsiu lyg
rasa, – jis žydės kaip lelija, įleis
Page 2 of 5
erúmpet radix eius ut Líbani. Ibunt
rami eius, et erit quasi olíva glória
eius: et odor eius ut Líbani. Con- verténtur sedéntes in umbra eius:
vivent trítico, et germinábunt quasi
vínea: memoriále eius sicut vinum
Líbani. Ephraim quid mihi ultra
idóla? ego exáudiam, et dírigam
eum ego ut abíetem viréntem: ex me
fructus tuus invéntus est. Quis
sápiens, et intélleget ista? Intélle- gens, et sciet hæc? Quia rectæ viæ
Dómini, et iusti ambulábunt in eis:
prævaricatóres vero córruent in eis.
šaknis kaip Libano kedrų. Skleisis
jo atžalos, jo grožybė bus kaip alyv- medžio, o kvapnumas kaip Libano.
Vėl jie gyvens mano paunksnėje,
vėl augins javus; žydės jie kaip
vynmedis, kvepės kaip Libano vy- nas. Efraimai, ką aš turiu bendra su
stabais? Tai aš, kuris išklauso ir
rūpinasi tavimi. Aš esu lyg amžinai
žaliuojantis kiparisas, – tavo ištiki- mybė ateina iš manęs. Kas yra iš- mintingas, tesvarsto šiuos dalykus,
kas yra protingas, juos težino. Tie- sūs Viešpaties keliai, jais teisieji ei- na, o nusidėjėliai juose suklumpa.“
Graduale
Ps. 89, 13 et 1. Convértere, Dómine,
aliquántulum, et deprecáre super
servos tuos. V. Dómine, refúgium
factus es nobis, a generatióne et pro- génie.
Gradualas
Ps 89, 13 ir 1. Sugrįžk, Viešpatie,
kaip ilgai, elkis gailestingai su savo
tarnais. V. Viešpatie, tu buvai mūsų
užuovėja per kartų kartas.
Evangelium
Sequéntia sancti Evangélii secún- dum Lucam. (Luc. 7, 36–50)
In illo témpore: Rogábat Iesum
quidam de pharisaeis, ut manducáret
cum illo. Et ingréssus domum pha- risæi, discúbuit. Et ecce, múlier,
quæ erit in civitáte peccátrix, ut
cognóvit, quod accubuísset in domo
pharisaei, áttulit alabástrum ungu- énti: et stans retro secus pedes eius,
lácrimis coepit rigáre pedes eius, et
capíllis cápitis sui tergébat, et os- culabátur pedes eius et unguénto
Evangelija
Šventosios Evangelijos pagal Luką
tęsinys. (Lk 7,36–50)
Anuo metu: Vienas fariziejus užsi- prašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus
namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai
moteris, kuri buvo žinoma mieste
nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fari- ziejaus namuose, atsinešė alebastrinį
indą kvapaus tepalo ir, verkdama
priėjusi iš užpakalio prie jo kojų,
ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti
savo galvos plaukais, bučiavo jo
kojas ir tepė jas tepalu. Tai maty-
Page 3 of 5
ungébat. Videns autem pharisæus,
qui vocáverat eum, ait intra se,
dicens: Hic si esset Prophéta, sciret
utique, quæ et qualis est múlier, quæ
tangit eum: quia peccátrix est. Et
respóndens Iesus, dixit ad illum:
Simon, habeo tibi áliquid dícere. At
ille ait: Magíster, dic. Duo debitóres
erant cuidam fæneratóri: unus de- bébat denários quingéntos, et álius
quinquagínta. Non habéntibus illis,
unde rédderent, donávit utrisque.
Quis ergo eum plus díligit? Res- póndens Simon, dixit: Æstimo quia
is, cui plus donávit. At ille dixit ei:
Recte iudicásti. Et convérsus ad
mulíerem, dixit Simóni: Vides hanc
mulíerem? Intrávi in domum tuam,
aquam pédibus meis non dedísti:
hæc autem lácrimis rigávit pedes
meos et capíllis suis tersit. Oscuum
mihi non dedísti: hæc autem, ex quo
intrávit, non cessávit osculári pedes
meos. Oleo caput meum non un- xísti: hæc autem unguénto unxit
pedes meos. Propter quod dico tibi:
Remittúntur ei peccáta multa, quó- niam diléxit multum. Cui autem
minus dimíttitur, minus díligit. Dixit
autem ad illam: Remittúntur tibi
peccáta. Et cœpérunt, qui simul
accumbébant, dícere intra se: Quis
est hic, qui étiam peccáta dimíttit?
Dixit autem ad mulíerem: Fides tua
te salvam fecit: vade in pace.
damas fariziejus, kuris buvo Jėzų
pasikvietęs, samprotavo pats vienas:
„Jeigu šitas būtų pranašas, jis žino- tų, kas tokia ši moteris, kuri jį pa- liečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus
prabilo: „Simonai, turiu tau ką pa- sakyti.“ Tas atsiliepė: „Sakyk, Mo- kytojau!“ „Skolintojas turėjo du
skolininkus. Vienas buvo skolingas
penkis šimtus denarų, o kitas – pen- kiasdešimt. Jiems neturint iš ko
atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras
labiau jį mylės? Simonas atsakė:
„Manau, jog tasai, kuriam daugiau
dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai
nusprendei.“ Ir, atsisukęs į moterį,
jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį?
Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei
man vandens kojoms nusimazgoti, o
ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė
savo plaukais. Tu manęs nepabu- čiavai, o ji, vos man atėjus, nesi- liauja bučiavusi man kojų. Tu alie- jumi man galvos nepatepei, o ji
tepalu patepė man kojas. Todėl aš
tau sakau: jai atleidžiama daugybė
jos nuodėmių, nes ji labai pamilo.
Kam mažai atleista, tas menkai
myli.“ O jai tarė: „Atleidžiamos tau
nuodėmės.“ Sėdintieji kartu už stalo
pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks,
kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O
jis dar tarė moteriai: „Tavo tikė- jimas išgelbėjo tave. Eik rami!“