Page 1 of 5

ŠV. PETRO IR PAULIAUS, APAŠTALŲ, ŠVENTĖ

Dviejų didžių apaštalų Petro ir Pauliaus garbinimas prasidėjo jau

pačioje Bažnyčios gimimo pradžioje. Jie – tas tvirtas pamatas, ant kurio

pastatyta Bažnyčia. Jie stovi prie jos tikėjimo ištakų ir visada lieka jos

globėjais bei mokytojais. Roma turėtų būti jiems dėkinga už suteiktą

didybę, nes Dievo apvaizda atvedė juos į imperijos sostinę, kuri buvo

pašventinta jų kankinyste, į krikščioniškojo pasaulio centrą, iš kurio visam

pasauliui turėjo būti skelbiama Evangelija.

Šv. Petras mirė kankinio mirtimi 66 arba 67 metais. Jis buvo palaidotas

Vatikano kalvoje; jo palaikai rasti po Šv. Petro bazilikos altoriumi.

Šv. Paulių nukirsdino Ostijos kelyje; jo palaikai saugomi jo vardo

bazilikoje. Šimtmečius krikščionys atlieka piligrimines keliones į šių didžių

apaštalų kapavietes. Dar II – III amžiuje Romos Bažnyčia iškilo virš kitų

dėl savo apaštalinės kilmės, neklaidingo mokymo ir didingų atstovų, Petro

bei Pauliaus, atminimo.

Šios dienos Mišios išreiškia Bažnyčios kliovimąsi užtarimu tų, „per

kuriuos ji gavo tikėjimo pradžią“ (kolekta). Ypatingas dėmesys kreipiamas

į šv. Petro išskirtinumą (Evangelija) ir ypatingą Dievo jam teikiamą

apsaugą (introitas, skaitinys); o krikščionys, giedodami: „Tu esi Petras“,

supranta, kad išskirtinės Petro teisės yra perduotos Popiežiaus Sosto

paveldėtojams, ir tiki, kad ištikimo Bažnyčios Ganytojo tarnybą saugo

ypatinga apvaizda.

Introitus

Acts. 12, 11. Nunc scio vere, quia

misit Dóminus Angelum suum: et

erípuit me de manu Heródis, et de

omni exspectatióne plebis Iudæó- rum.

Ps. 138, 1–2. Dómine; probásti me,

et cognovísti me: tu cognovísti ses- siónem meam et resurrectiónem

meam.

Introitas

Apd 12, 11. Dabar tikrai žinau, kad

Viešpats atsiuntė savo angelą ir

išvadavo mane iš Erodo rankų ir

žydų minios kėslų.

Ps 138, 1–2. Viešpatie, ištyrei mane

ir pažinai mane. Žinai, kada aš

atsisėdu ir atsistoju.

Collecta

Deus, qui hodiérnam diem Aposto- Kolekta

Dieve, kuris šią dieną pašventinai

Page 3 of 5

eum, et nesciébat quia vertum est,

quod fiébat per Angelum: existimá- bat autem se visum vidére. Tran- seúntes autem primam et secundam

custódiam, venérunt ad portam fér- ream, quæ ducit ad civitátem: quæ

ultro apérta est eis. Et exeúntes

processérunt vicum unum: et contí- nuo discéssit Angelus abeo. Et Pet- rus, ad se revérsus, dixit: Nunc scio

vere, quia misit Dóminus Angelum

suum, et erípuit me de manu Heró- dis, et de omni exspectatióne plebis

Iudæórum.

matęs regėjimą. Šitaip jiedu praėjo

pro pirmą ir antrą sargybą ir

prisiartino prie geležinių vartų į

miestą. Vartai savaime atsidarė.

Išėję pro juos, jie leidosi tolyn

viena gatve. Staiga angelas nuo jo

pasitraukė. Petras atsipeikėjęs tarė:

„Dabar tikrai žinau, kad Viešpats

atsiuntė savo angelą ir išvadavo

mane iš Erodo rankų ir žydų minios

kėslų.“

Graduale

Ps. 44, 17–18. Constítues eos prín- cipes super omnem terram: mémores

erunt nóminis tui, Dómine. V. Pro

pátribus tuis nati sunt tibi fílii:

proptérea pópuli confítebúntur tibi.

Gradualas

Ps 44, 17–18. Tu padarysi juos

didžiūnais visoje žemėje: jie pri- simins tavo vardą, Viešpatie. V.

Tau tėvus atstos tavo sūnūs: užtat

tautos išpažins tave.

Alleluia

Allelúia, allelúia.

Matth. 16, 18. Tu es Petrus, et super

hanc petram ædificábo Ecclésiam

meam. Allelúia.

Aleliuja

Aleliuja, Aleliuja.

Mt 16, 18. Tu esi Petras, ir ant tos

uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.

Aleliuja.

Evangelium

Sequéntia sancti Evangélii secún- dum Matthæum. (Matth. 16, 13–19)

In illo témpore: Venit Iesus in partes

Cæsaréæ Philippi, et interrogábat

discípulos suos, dicens: Quem dicunt

hómines esse Fílium hóminis? At illi

dixérunt: Alii Ioánnem Baptístam,

alii autem Elíam, álii vero Ieremíam,

Evangelija

Šventosios Evangelijos pagal Matą

tęsinys. (Mt 16, 13–19)

Anuo metu: Atėjęs į Pilypo Ceza- rėjos apylinkes, Jėzus paklausė

mokinius: „Kuo žmonės laiko

Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni

Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti

Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“